Rugsėjo 22 d. Savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko mažeikiškio Virginijaus Sungailos poezijos knygos „Paslapties piligrimas“ pristatymas ir fotografijų parodos „Atspindžiai vandenyje“ atidarymas.
Esu laisvas žmogus
Kūrėjas nėra baigęs jokių specialių meno mokslų ir kalbant apie jo pasaulėjautą, savitą vidinę intuiciją bei neįprastą išraiškos amplitudę, nesunkiai gali sumodeliuoti menininko kūrybinį portretą. 1985 m. V. Sungaila iš Naujosios Akmenės persikėlė į Mažeikius ir čia pradėjo savo kūrybinę biografiją. Kalbėdamas apie meninę fotografiją, Virginijus yra įsitikinęs, kad fotografuoja ne brangūs aparatai, o paprasti žmonės. „Esu toks laisvas žmogus, kuris nenori būti „privalomai“ baigęs kažkokią mokyklą. Visus atradimus ir klydimus noriu išgyventi ir patirti pats, o poetinių vizijų ar realaus gyvenimo akimirkų fiksavimas man teikia kūrybinį malonumą. Aš, kaip tas piligrimas, kasdien einu vis pirmyn ir tolyn, stengiuosi tobulėti ir į savo kūrybinę kelionę kviečiu vis platesnį žmonių ratą. Kalbant apie poeziją, tai 1999 m. leidykla „Vaga“ išleido pirmajį mano poezijos rinkinį „Rudenio kosulys“ ir tik 2016 m. pasirodė antroji knygelė. Beje, mano kūryba buvo nušviečiama kultūros ir meno žurnaluose: „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Dienovidis“, „7 meno dienos“ ir kt. Na, o mana fotografija dar labai jauna. 2015 m. Visagine buvo atidaryta pirmoji paroda, o ši – jau keturiolikta“, – sakė Virginijus.
Mozaikos dėlionė
Knygos „Paslapties piligrimas“ pristatymas priminė suaugusių žmonių žaidimą, kuriame galėjo dalyvauti (ir dalyvavo) visi norintys. Amfiteatrą primenanti jauki aplinka, žvakidės ir degančios žvakės, kūrybiniai juodraščiai ant grindų turėjo savą simboliką ir paslaptį. Bibliotekos salėje esantys fotografai, kultūros metraštininkai ir bičiuliai iš bet kurios vietos galėjo tinkamai fotografuoti, o kiekvienas žiūrovas tuo pačiu metu buvo ir šio malonaus improzuoto spektaklio dalyvis. Nelaukiant pabaigos, buvo galima atsigerti karštos kavos arba mineralinio vandens, kitaip tariant – jaustis kaip namuose.
Žinoma lituanistė Violeta (Liupšytė) Giraitienė atsinešė 1986 m. miesto laikraščio numerį, kuriame buvo išspausdintas jos straipnis „Skaitant jaunųjų poeziją“, kuriame buvo užsiminta ir apie tuomet dar jauną poetą: „Tikras poetas tas, kuriame nuolat budi atsinaujinimo dvasia. Galima būtų paminėti tik V. Sungailą, kurio eilėraščiuose patraukia pastabumas, sugebėjimas poetiškiau reaguoti į aplinką. Kai kuriuose šio literato eilėraščiuose yra kažkas labai artima, išmintinga, kas slypi poeto pasaulėvaizdyje, kurio nesuvaidinsi...“ Kažkas salėje pastebėjo, kad kasdien matome tuos pačius vaizdus, bet ne kiekvienas juose įžvelgiame kažką įdomaus ir reikšmingo. O pats Virginijus mozaikos dėlionę papildė atviru, jautriu ir nuoširdžiu pasipasakojimu apie savo bohemiškus laikus, tykojusius klystkelius, pagundas ir išmoktas pamokas. Bendrame renginio kontekste tai neatrodė kažkaip dirbtinai ir nenatūraliai. Galbūt ta vieša išpažintis visgi buvo reikalinga menininkui, kad jis galėtų nuo savęs nusimesti nematomą balastą ir toliau per gyvenimą keliauti išlaisvėjęs ir išsivadavęs nuo praeities.
Gal jau branda
Savivaldybės mero pavadotoja Irena Macijauskienė pastebėjo, kad Virginijus šiuo metu, ko gero, pergyvena kūrybinės brandos ir pakilimo laikotarpį. Savivaldybės kultūros centro „Skrajojamojo teatro“ vadovė Airida Lementauskienė Virginijaus poezijai suteikė visiškai kitokius sparnus ir erdves. Mažeikiškiai šiltai sutiko jau kelis kartus parodytą Airidos režisuotą poezijos spektaklį „Langas“. O šito labai savito ir šilto poezijos renginio dalyviai, vienas po kito skaitė patikusius Virginijaus eilėraščius ir diskutavo, kol visiems pasidarė aišku, kad šio vakaro dėlionė sudėliota.
„ ...mano kelyje diena pavirsta ateitimi / naktis praeitimi / vėjas man kužda kad tai atmintis / žiūriu į beribį kelią /ant kurio vėžių supasi bekraštė erdvė / keliauju į paslaptį...“ (ištrauka iš eilėraščio „Esu paslapties piligrimas“).
Vytas ALEKNAVIČIUS
